Penktokai apie roplius mokėsi gimnazijos bibliotekoje.

     Mokiniai klausėsi nuotolinės pamokos „Seniausi pasaulio gyventojai – ropliai“, kurią vedė Lietuvos zoologijos sodo edukologė Violeta Lazarevičienė. Penktokai apie roplius sužinojo daug įdomių dalykų: kad dauguma driežų turi trečią akį, kad vėžliai mažai pakitę nuo dinozaurų laikų, kad roplių kiaušiniai turi odišką lukštą. Edukologė daug papasakojo apie balinius vėžlius. Dzūkijoje baliniai vėžliai meiliai vadinami „geležinėmis varlėmis“. Penktokai sužinojo, kad baliniai vėžliai gyvena apie 100 metų, kad kiaušinius deda visada į tą pačią vietą. Per tokį ilgą laiką žmonės tiesia kelius, stato namus, gano gyvulius, todėl vėžlių kiaušiniai labai nukenčia. Zoologijos sodo darbuotojai surenka kiaušinius, kurie padėti ne vietoje, veža į zoologijos sodą, kad ten vėžliukai galėtų saugiai išsiristi.

     Pasiklausę pamokos apie roplius, penktokai kartu su mokytoja Rūta Tamošiūniene ir bibliotekininke Aušra Staškūniene skaitė Dovilės Bajoraitės knygą apie balinį vėžlį „Vėžlys, kuris pametė vardą“. Lygiai kaip žmonės, kartais pametantys savo kelią ar gyvenimo prasmę. Mokytoja Rūta papasakojo su kokias pavojais susiduria vėžliai dėl neatsakingos žmonių veiklos. O penktokai išsiruošė į vėžlio vardo paieškas. Puslapis po puslapio vėžlio vardas buvo surastas – Kažimantas.

     Mokytoja Rūta penktokus pakvietė iš kiaušinių dėklų sukurti „balinius vėžliukus“. Kartono atraižos ir popieriaus atliekos iš rūšiavimo konteinerių – tai pagrindinė žaliava kiaušinių dėklių gamybai. Teisingai išrūšiavus, jie vėl gali virsti naujais dėklais. Per metus viena gamykla Lietuvoje išsaugo 42 tūkst. medžių, 40 milijonų litrų vandens, užuot gaminus iš naujų žaliavų.

     Gamybos procesas nėra sudėtingas: popieriaus atliekos sumaišomos su vandeniu, gauta masė liejama į formas ir keliauja į džiovyklą, kur suformuojamas galutinis produktas – kiaušinių dėžutės.

     Ir išsirikiavo ant palangės įvairų formų, spalvų penktokų vėžliukai. Žinoma, visi turintys savo vardą.